Radijo stotis A2
 
Radijo stotis A2
Galerija

2016 - siais Radijo stočiai A2 - 20 metų !

Algirdas Griškevičius. Klajoklis
Algirdas Griškevičius. Klajoklis
Algirdas Griškevičius. Druska
Algirdas Griškevičius. Druska
Algirdas Griškevičius. Sonata
Algirdas Griškevičius. Sonata

● ● ●
A2 - MENŲ LABIRINTAS – viena pirmųjų meno galerijų lietuviškojo interneto voratinklyje.
Pradėta konstruoti 1996-siais. Šis vizualinis projektas, pristatantis įvairių sričių menininkus ir jų kūrinius – tai Radijo stoties A2 labdaringi kultūriniai darbai, kuriems pašventėme daug savo asmeninio gyvenimo valandų…
Laimei, tai neliko nepastebėta. Čia ne tik apsilankė, bet ir savo ypatingą susidomėjimą bei padėką išreiškė gausūs A2 puslapio lankytojai iš įvairių pasaulio kampelių…

A2 - MENŲ LABIRINTAS sulaukė ir profesionalių apžvalgininkų dėmesio: Virginijus Savukynas ŠIAURĖS ATĖNUOSE kalbėdamas apie LIETUVIŠKOJO INTERNETO KONTŪRUS (1999.IX.25 Nr.37 (478), atkreipė dėmesį: “Ir štai čia, man regis, išsiskiria radijo stoties A2 (www.a2.lt/index.html) sukurtas “Menų labirintas” (www.a2.lt/menai/galerija.htm), kur galima susipažinti su įvairių dailininkų, keramikų darbais. Įdomu tai, jog čia įtraukiama ne tik vizualieji menai, bet ir dramaturgija, proza (…) ši radijo stotis išsiskiria tuo, kad savąjį puslapį ji panaudojo kūrybingai (…) padarė jį įvairesnį ir įdomesnį”.

A2 – MENŲ LABIRINTAS, anot mūsų pačių, - tai radiofoninės minčių tėkmės vizualizacija, aktualių temų projekcija. Temų, kurios nuolat šalia mūsų, tereikia jas pastebėti, matyti, jausti. (Netrukus atnaujinsime galimybę aplankyti vieną pirmųjų meno galerijų lietuviškojo interneto voratinklyje).
● ● ●

Dar kelios MENŲ LABIRINTO temos, tiesiogiai susiję su Radijo stoties A2 programa:

 
 
MOULIN d’ANDE – NEIŠMATUOJAMO LAIKO DIMENSIJA
(Prisimenant XIII festivalį “Alexandre Paley et ses Amis”)
(str. žurnale MUZIKOS BARAI, 2004 rugsėjis Nr.9)

Audronė Ivanauskienė

Pavažiavę apie 100 kilometrų nuo Paryžiaus šiaurės vakarų kryptimi, pateksime į nuostabaus grožio gamtos kampelį istorinėje Normandijos žemėje. Čia, ant Senos upės kilpos, nuo pat XII a. stovi architektūros paminklas Andė malūnas (Moulin d’Andé) – paskutinis ir vienintelis kabantysis malūnas. Jį supa 15 ha parkas, kuriame yra teatras (buvęs žiemos sodas), arklidė ir kiti viduramžių statiniai. Tai privati nuosavybė, priklausanti poniai Siuzanai Lipinskai – įvairių čia vykstančių meninių projektų globėjai ir puoselėtojai. Netoliese – Anglijos karaliaus Ričardo Liūtaširdžio pilis, istorinis Ruano miestas, menantis Jeanne’ą d’Arc ir hugenotų laikus, dailininko Claude’o Monet namas-muziejus, sodas ir kiti istoriniai architektūros paminklai.

Prieš trejetą dešimtmečių Moulin d’Andé tapo jaukiu rašytojų, intelektualų, dailininkų, muzikantų ir kino kūrėjų prieglobsčiu. Čia vieną pirmųjų savo filmų susuko François Truffaut, čia gimsta filmų scenarijai, kuriama muzika, vyksta festivaliai, koncertai, konferencijos, organizuojami dalykiniai susitikimai. Nuo 1991 m. Moulin d’Andé kasmet rengiami amerikiečių pianisto virtuozo Alexandre’o Paley’aus festivaliai, į kuriuos atvyksta geriausi atlikėjai iš įvairių pasaulio šalių. Jie dalyvauja intensyvioje koncertų maratono savaitėje, be perstojo trunkančiose atvirose repeticijose. Čia nuolat sugrįžtama siekiant patirti nepaprastą kūrybinę atmosferą, uždegančią ir publiką, ir muzikantus, sužadinančią karštas diskusijas. Unikalūs rečitalių ir kamerinės muzikos festivaliai “Alexandre Paley et ses Amis” tapo puikia muzikinės interpretacijos, kamerinio muzikavimo meistriškumo mokykla, skatinančia atlikėjus imtis ambicingų projektų. Kaip mėgsta sakyti Ruano nacionalinės konservatorijos profesorius Michaelis Appelmanas, puikus pedagogas ir aktyviai koncertuojantis muzikantas, vienas artimiausių Alexandre’o Paley’aus draugų, “pastaruosius trylika metų paskutinė balandžio savaitė įgavo specialaus laiko sąvoką”.

 
 
Amerikietį pianistą virtuozą A. Paley’ų, daugiau nei tris dešimtmečius grojantį garsiausiose pasaulio koncertų salėse, sausakimšose koncertinėse auditorijose, kuriose telpa iki 18 tūkst. klausytojų, puikiai pažįsta ir Lietuvos publika. Šį pavasarį LVSO ir jo vadovo maestro Gintaro Rinkevičiaus kvietimu Vilniaus kongresų rūmų lankytojai jau šeštą kartą galėjo išgirsti tai, kuo gali pasigirti pačios garsiausios pasaulio koncertų salės. Tąkart nemažą diskusiją sukėlė pirmoji koncerto dalis, kurioje kartu su žmona kine pianiste Pei Wen Chen A. Paley’us atliko W. A. Mozarto ir F. Mendelssohno Koncertus dviem fortepijonams. Reiklūs klausytojai šį duetą įvertino kaip “nelygiaverčių atlikėjų kompromisą”, tačiau antrojoje dalyje A. Paley’aus atliekama S. Rachmaninovo Rapsodija Paganini tema viską grąžino į įprastas vėžes: jo pirštai judėjo tarsi 24 kadrus per sekundę – visai kaip kine. Nepaprastai tiksliai skambėjo sudėtingiausi ažūriniai pasažai, verčią klausytojus iš nuostabos akimirką sustingti. Jis kaip visuomet stebino savo preciziškumu, griausmingais arpeggio ir netikėtais piano, pianissimo kontrastais… Štai ko – kvapą gniaužiančio muzikinio spektaklio – laukė publika! Kaip tik šie A. Paley’aus pianisto virtuozo bruožai, platus koncertų ir rečitalių repertuaras, stulbinama grojimo technika, meistriškos interpretacijos nuolat pavergia įvairių pasaulio šalių klausytojus.

 
 
 
Garsioji “New York Times” recenzijos frazė “Pianistas grojo kaip apsėstas”, apibūdinanti jo debiutą “Carnegie Hall” salėje su “American Composers Orchestra”, – iškiliausią 1996–1997 m. sezono akcentą, – tapo vizitine A. Paley’aus kortele. Čia vertėtų prisiminti gausybę jo sėkmingų pasirodymų su tokiais kolektyvais kaip “Los Angeles Philharmonic”, “Boston Pops”, “Aspen Festival Orchestra”, “Minnesota Orchestra”, Sent Lujo, San Diego, Jutos, Kolorado, Milvokio, Sietlo, Sirakūzų simfoniniai orkestrai ir žavėtis jo gausių rečitalių geografija, apimančia didžiausias pasaulio koncertų sales. Nugalėtojo laurai, prizai, laureato vardai įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose etc. Kaipgi viskas prasidėjo? A. Paley’us pianinu pradėjo groti, kai jam buvo šešeri, pirmasis rečitalis įvyko, kai jam sukako trylika, o šešiolikos laimėjo Moldavijos muzikos konkursą. Vėliau studijos Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje pas prof. Bellą Davidovich ir prof. Verą Gornostajevą.

Net ir šiandien A. Paley’us su didžiausia pagarba mini savo mokytojų vardus. Jis mėgsta sakyti, kad “geriausia pasaulyje mokykla yra Maskvos. Taip buvo, yra ir bus. Tačiau Maskvos mokykla turi savo pranašumų ir trūkumų. Blogas dalykas tas, kad visus mus auklėjo kaip solistus. Net ir dabar, stebėdamas savo kolegas iš Rusijos – puikius muzikantus, – matau, kad ta tradicija tęsiama. Kartu pagroti, pasimėgauti muzika ir bendru muzikavimu – tuo, kas ir yra kamerinės muzikos esmė, – to Rusijoje nebuvo. Žinoma, buvo ir yra nuostabių kvartetų, bet tokios muzikavimo kultūros – ne. Baigiau konservatoriją savo repertuare neturėdamas nė vieno fortepijono trio ar kvarteto, su violončele taip pat neteko kartu groti. Kamerinio muzikavimo išmokau Vakaruose. Dabar, klausydamas rusų atlikėjus, matau ir girdžiu nuostabius muzikantus, iš kurių kiekvienas bando įrodyti savo pranašumą. Tai ne ansamblis, o atskirų ambicijų susidūrimas – tipiškas maskvietiškas požiūris. Aš to nekenčiu ir nesuprantu, nors ir pats toks buvau – tipiškas Maskvos mokyklos produktas – ir, tikiuosi, pasiėmiau visa, kas geriausia. Kai atvažiavau į Vakarus, mano solo karjera sekėsi puikiai, vadybininkai labai atsargiai mane suvedė su “Fine Arts Quartet”, Vejermejerio, Linco, A. Ysaÿe kvartetais. Aš mokiausi ir mokausi iki šiol.

 
 
 
Festivalį “Alexandre Paley et ses Amis” įkūriau grynai egoistiniais sumetimais – jame mes mokomės muzikuoti kartu. Visuomet stengiuosi groti muziką, kuri yra geresnė, nei mes ją galime sugroti.”
Kiekvienas festivalis skirtas konkrečiai temai. Jis sumanytas taip, kad kiekvienas kūrinys būtinai būtų grojamas kartu su fortepijonu, o kai A. Paley’us pradėjo diriguoti, – tai su juo kaip su dirigentu. Pirmas koncertas visuomet būna solinis. “Programa – be proto didelė!” – pažymi pats A. Paley’us. Pavyzdžiui, festivalyje, skirtame W. A. Mozartui, su savo draugais pagrojo visus jo Trio per vieną vakarą.

Prieš trejetą metų festivalis buvo skirtas J. S. Bachui. Jame A. Paley’us grojo ir dirigavo visus J. S. Bacho koncertus – visus dvigubus, visus trigubus ir netgi keturgubus, visas smuiko sonatas su fortepijonu, visas fleitos sonatas, dirigavo kantatą “Ich hab’ genug”. Interpretacines subtilybes dievinantis atlikėjas dažnai pateikia kelias tų pačių kūrinių redakcijas, kaip antai minėtame festivalyje pirmojoje koncerto dalyje skambėjusios Goldbergo variacijos antrojoje dalyje buvo grojamos dar kartą, tik šįkart jau dviem fortepijonais (Reindbergerio redakcija).

“Šis festivalis – tai pamišėlių namai, nes mes vakare grojame koncertą, po koncerto pavakarieniaujame ir repetuojame iš esmės visą naktį. Miegame keletą valandų, rytą atsikėlę vėl repetuojame, vakare – jau kita programa… Ir taip visas šešias dienas. Ir jūs žinote – visiems tai patinka! – kupinas valiūkiško entuziazmo pasakoja A. Paley’us ir tęsia: – Tai milžiniška mokykla. Vyksta nepaprastai intensyvus darbas, niekur kitur to neteko patirti.”

 
 
Šių festivalių metu susikūrė A. Paley’aus fortepijoninis kvartetas ir kamerinis orkestras. 1997 m. festivalyje “Alexandre Paley et ses Amis” A. Paley’us dirigavo G. B. Pergolesi’o 2 veiksmų intermezzo “La serva padrona” ir G. Ph. Telemanno “Pimpinonę”, vėliau su šiuo veikalu pasirodė Normandijos miesto Evrė Nacionalinio teatro scenoje, o Moldavijos nacionaliniame operos teatre dirigavo “Traviatą”.
A. Paley’us prisipažįsta, kad, “be grojimo fortepijonu, jo didžiausia meilė yra scenos žanras. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios jis pradėjo diriguoti.” Kadangi visi draugai, su kuriais jis groja kamerinę muziką, yra aukščiausios klasės muzikantai, jis nutarė su jais sukurti kamerinį orkestrą. “Mes repetavome po aštuoniolika valandų per parą, – pasakoja A. Paley’us. – Bet pasirodymas buvo sėkmingas. Gerai žinau, ką reiškia geras dirigentas. Aš mokausi iš kiekvieno, su kuriuo groju.”

1998 m. įvyko neįprastas pianisto virtuozo debiutas Vašingtono operos teatre. Jis atliko lenkų pianisto B. Lazinskio vaidmenį Umberto Giordano operoje “Fedora”. Šiame spektaklyje taip pat dalyvavo tenoras Placido Domingo ir lyrinis sopranas Mirella Freni. 1998-ieji įsimintini ne vien tuo. Tais metais A. Paley’us tapo dar ir festivalio Ričmonde (JAV, Virdžinijos valstija) steigėju.
2000 m. Moulin d’Andé vykusiame muzikos festivalyje “Alexandre Paley et ses Amis” A. Paley’us su savo draugais atliko ekscentrišku temperamentu alsuojantį Hanso Christiano Bartelio kūrinį “Dovydas ir Galijotas”, kurio choreografija buvo sukurta “Gawandhaus” užsakymu.

2002 m. festivalis Moulin d’Andé tapo prancūzų muzikos sezono viršūne. Rusijos televizija apie jį sukūrė valandos trukmės filmą, kuris buvo rodomas Rytų Europoje ir Izraelyje.

 
 
Nepaprastą kūrybinį A. Paley’aus produktyvumą rodo ir tai, kad 1992 m. leidybos kompanijoje ESS.A.Y. jis įrašė visus M. Balakirevo kūrinius fortepijonui, o firmoje NAXOS – visus A. Skriabino ir C. M. Weberio kūrinius.
Šiemet Moulin d’Andé vyko XIII festivalis “Alexandre Paley et ses Amis”, kaip ir kaskart atvėręs daugybę įdomių sąsajų. Skambėjo XVII–XX a. muzika, vyravo duetai ir trio. Vienas svarbiausių akcentų – paties A. Paley’aus rečitalis. Jo atliekama Franzo Liszto muzika suteikė dieviškai šėtonišką impulsą visam šiam šešių dienų kūrybiniam maratonui, kurį vainikavo A. Schönbergo melodrama “Mėnulio Pjero”.

Festivalyje dalyvavo minėtasis Ruano nacionalinės konservatorijos smuiko profesorius M. Applemanas, fleitininkas, Monpeljė Paulio Valéry universiteto profesorius, nuolatinis “Radio France” festivalio dalyvis, dažnai kaip solistas koncertuojantis kartu su “L’Orchestre National de France”, Michaelis Raynie, taip pat klarnetininkas Charlesas Westas, Virdžinijos universiteto profesorius, tarptautinės klarnetininkų asociacijos prezidentas, Ričmondo jaunųjų atlikėjų orkestro vadovas ir dirigentas, bosas ir baritonas Andreas Lebeda – Zalcburgo “Mozarteum” absolventas, baigęs specialius E. Schwarzkopf, R. Jacobso, K. Widmer vokalo kursus, pastaruoju metu aktyviai koncertuojantis kartu su “Orchestra of the Gallery National of Washington” (dirig. G. Manosas), smuikininkas Amiramas Ganzas iš Urugvajaus, M. Long ir J. Thibaud konkurso (1977) laureatas, Strasbūro filharmonijos solistas, Vienos “Altenburger Trio” narys, festivalyje griežęs su Gioffredo Cappos XVII a. pabaigoje pagamintu smuiku, malonaus ir tvirto tembro mecosopranas Michaela Selinger – Belvedere’o Hanso Gaboro tarptautinio konkurso laureatė, 2001 m. vasarą pas Kurtą Widmerį “L’Academie Musicale de Bale” apgynusi solistės diplomą. Altininkas Rolandas Romoslauskas, grojantis LVSO, tame festivalyje tapo altų grupės koncertmeisteriu.

Kartu su A. Paley’umi grojantys kolegos pripažįsta jį esant aukščiausio lygio atlikėją virtuozą. Žavi jo fizinis lankstumas, nuolat puiki fizinė forma, virtuozinė technika, nepriekaištingas skaitymas iš lapo. A. Paley’aus festivalis – aukščiausio virtuozinio meistriškumo kursai, kuriuose vyrauja profesionalus požiūris – rinktiniams muzikantams pakanka surepetuoti esminius momentus.

 
 
 
Sceninį žanrą pamėgęs A. Paley’us ir šį kartą neapsiėjo be mini spektaklių. Ypač išraiškingai skambėjo aktoriaus Aarono Andersono kartu su M. Applemanu (smuikas), Ch. Westu (klarnetas) ir A. Paley’umi (fortepijonas) atliekama I. Stravinskio “Kareivio istorija” bei F. Mendelssohno “Vasarvidžio nakties sapnas” – originali Shakespeare’o versija skaitovui ir fortepijonui keturiomis rankomis (P. W. Chen, A. Paley’us). Aktoriaus ir Virdžinijos (JAV) universiteto aktorinio meistriškumo studijų profesoriaus A. Andersono įtaigus balsas ir judesių dinamika rodė jo ilgametę sceninės raiškos patirtį ir gebėjimą eksperimentuoti didele žanrų palete (pradedant vaidmenimis kino filmuose, baigiant teatro personažais Shakespeare’o ir kitų Vakarų autorių dramose, Gogolio ir jo tėvynainių klasikų pjesėse, pagaliau vaidmenimis rytietiškų tradicijų kabukio teatre).

Kintantys įvairių laikų ir epochų idealai turi įtakos nuolat besikeičiantiems vertinimo kriterijams. Vienaip savo idealus traktuojame dabar, gal kiek kitaip po daugelio metų jie atrodys tyrėjams iš būsimo laiko perspektyvos. Viena aišku, kad, net ir remdamiesi savo iš studijų ar gyvenimo patirties įgytomis “neginčijamomis” tiesomis, turime nepamiršti, jog šiame žaibiškos informacinės sklaidos amžiuje vis dažniau atsiduriame skirtingų mokyklų, pažiūrų ir kultūrų sandūroje.

Trumpam grįžkime prie šių metų pavasarį Vilniaus kongresų rūmuose vykusio koncerto, sukėlusio audringas diskusijas. Pirmą kartą Lietuvoje pasirodęs P. W. Chen ir A. Paley’aus fortepijoninis duetas, kaip matome, buvo dėsningas bendro muzikavimo tradicijų rezultatas, nuo 1991 m. Moulin d’Andé rengiamų festivalių atgarsis. Reikia pripažinti, kad ne tik Maskvoje, kaip sakė A. Paley’us, bet ir Lietuvoje nėra bendro muzikavimo tradicijų, kurių prasmė kiek kitokia. Gal dėl to ir kilo diskusijos. Rytų ir Vakarų kultūrų suartėjimas – mūsų laikų reiškinys. Kinų pianistės, Taibėjaus menų akademijos absolventės ir A. Paley’aus žmonos P. W. Chen 1990 m. nacionaliniame konkurse atliktas L. van Beethoveno IV fortepijoninis koncertas sulaukė aukščiausio įvertinimo. Rytų mentalitetas ir Vakarų kultūros studijos – jau senokai tarptautiniu mastu įveiktas barjeras, interpretacijos meno mėgėjams nuolat duodantis peno apmąstymams. Visuose penkiuose šio festivalio koncertuose dalyvavusi Manneso (JAV) muzikos koledžo dėstytoja P. W. Chen, kuri pastaruoju metu savo rečitalius “Carnegie Hall” grojo kartu su Manneso orkestru ir aktyviai koncertavo su žymiomis dainininkėmis Licia Albanese, Jon Vickers, Elly Ameling, Regina Resnik, Moulin d’Andé, šįkart pirmenybę teikė savo pamėgtajam fortepijoninio dueto žanrui (E. McDowelas, A. Dvořákas, C. Saint-Saëns, F. Busoni).

 
 
Festivalyje dalyvavo ir garsiosios muzikų Armonų šeimos atstovas violončelininkas Edvardas Armonas – Lietuvos muzikos akademijos (2002) ir Kelno aukštosios muzikos mokyklos (2003) magistrantas, šiuo metu Kelne tęsiantis aspiranto studijas pas pasaulinio garso violončelininką prof. Fransą Helmersoną. E. Armonas – keturių nacionalinių ir tarptautinių konkursų Čekijoje ir Austrijoje, taip pat Karališkosios didenybės Heseno landgrafo premijos laureatas bei M. Rostropovičiaus violončelės fondo stipendininkas – dalyvavo daugelyje violončelės meistriškumo kursų, kuriuose jo profesionalumą ir meninį individualumą aukštai įvertino žymiausi pasaulio violončelės meistrai. Kalbėdamas apie A. Schönbergo “Mėnulio Pjero” atlikimą šiame festivalyje, jis nurodė vaizdingą “pasaulio sukūrimo” paralelę: “Kūrinys gimė tarsi iš nieko… Atsitiktiniai garsai savaime sugulė, sudarydami vientisą kūrinio architektoniką. Ir tai įvyko labai greitai – tik jo, A. Paley’aus, dėka. Čia nuolat vyksta intuityvūs žaidimai.”

Didelę kamerinio, solinio ir orkestrinio muzikavimo patirtį turintis altininkas R. Romoslauskas, Lietuvos publikai žinomas dar ir kaip populiaraus kamerinės muzikos ansamblio “Vilniaus arsenalas” įkūrėjas ir vadovas, taip pat noriai dalijosi festivalio įspūdžiais. Jis pasakojo: “Kaskart grieždamas kartu su A. Paley’umi, jaučiu didelę laisvę. Visas menas – gebėti ja tinkamai pasinaudoti. Kad ir kaip kūrinys surepetuotas, visuomet reikia laukti netikėtumų: A. Paley’us kaip vulkanas – spontaniškas ir nenuspėjamas.” Fleitininkė, Vilniaus konservatorijos dėstytoja Laima Šulskutė šį repeticijų ir koncertų maratoną linkusi laikyti kūrybinio transo būsena, kada net ir kietas riešutėlis Schönbergas vos po poros repeticijų tampa itin patrauklus ir savas.

Moulin d’Andé – neišmatuojamo laiko dimensija… Čia esančiuosius nuolat lydi skirtingo laiko tėkmės paralelės: paukščiai giesmininkai šimtamečių medžių šakose, aplinkui būreliais taikingai krypuojančios antytės, čia pat upės saloje besiganantys ožiukai – šiuos žemiška idile dvelkiančius vaizdus papildo šniokščiantys iš po malūno rato Senos vandenys, kuriuos gali stebėti ir pro stiklines grindis sėdėdamas prie rojalio viduramžiško stiliaus svečių namuose. Iš įvairių kampų sklinda muzika, apima ramybė ir dvasios palaima. Tačiau negali nepajusti ir tos istorinės auros, kuri primena apie tebeklaidžiojančią sudegintosios Jeanne’os d’Arc vėlę, neišdildomą žymę palikusią žiauriąją Baltramiejaus naktį, nuolatiniams persekiojimams pasmerktus hugenotus, – tos neapsakomos dieviškos ir demoniškos dvasios, kuria alsavo ir šis tryliktasis A. Paley’aus festivalis, visą savaitę virtęs kasdienėmis tokio pobūdžio apeigomis.

“Pagaliau supratau, kad esu labai laimingas žmogus, – sako A. Paley’us. – Visko mačiau, kaip ir mes visi, nesvarbu, kur gyvename. Muzikanto gyvenimas nelengvas net ir tada, kai viskas yra gerai. Mačiau ir kvailų vadybininkų, ir kvailų kritikų, ir kvailų organizatorių, tačiau jie visi ateina ir išeina, o aš visą laiką groju. Kas rytą atvožęs savo rojalį suprantu, kad man nieko daugiau nereikia.”

MENŲ LABIRINTAS: apie laiko meną – muziką

 
 
 
 

Radikalios priemonės ir profesionalumas, visiška laisvė, balansuojanti ties anarchijos riba, moderniųjų technologijų bumas Lietuvoje – tai IX-ojo festivalio JAUNA MUZIKA naujasis įvaizdis.

Nors tautiečiai visu šimtmečiu šioje srityje atsilikę nuo radikalių europinių muzikos eksperimentų, niekas jiems nekliudo staiga pasijusti tarsi gimusiems su marškinėliais – sinusiniai tonai, matematiniai monochromatiniai virpesiai, baltasis triukšmas, garsiniai impulsai.

MENŲ LABIRINTO laidoje – specialiai radijo stoties A2 klausytojams rinktiniai elektroninės-elektroakustinės muzikos kūriniai, labiau komercinės pakraipos ir netgi nesvetimi „Klumpakojininkams“. Studijos svečiai – LKS pirmininkas kompozitorius G.Sodeika, festivalio kuratorius kompozitorius R.Merkelys, muzikologė I.Šemetaitė, kompozitorius V.V. Jurgutis kartu su klausytojais po ilgų diskusijų pagaliau suvoks, ką gi sapnavo Gagarinas tą lemtingą balandžio rytą.



 
 
 
 
 


 
 
 
 

Radioakibrokštai kartu su AUKSE KANCEREVIČIŪTE...

mena bendrą A2 ir kolegų iš Birmingemo radijo GLOBALSURVEY projektą MENAS BE SIENŲ - naujų radijo sklaidos erdvių paieškas...
 
 
 
 

KUR BAIGIASI ŽODŽIAI, PRASIDEDA MUZIKA

Apie lietuvių kompozitorių premjeras
(str. žurnale MUZIKOS BARAI, 2005 kovas-balandis Nr.3-4)

Ar pamenate taiklią ir paparastą kompozitoriaus Michaelio Gordono frazę: ”Norėdamas, kad jo muzikos klausytųsi, kompozitorius turi pats sukurti sau auditoriją”. Noriai ir gausiai š.m. sausio 16 d. publika rinkosi į Lietuvos nacionalinės filharmijos surengtą koncertą Taikomosios dailės muziejaus Arsenale. Šis koncertas sudomino keliais savo aspektais: visų pirma – lietuviškos muzikos premjeromis, kurių autoriai – prof. Teisutis Makačinas, puoselėjantis Neoklasicizmo tradicijas, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas kompozitorius Vidmantas Bartulis, pagarsėjęs savo stulbinančiais instrumentinio teatro eksperimentais, Lietuvos Nacionalinės ir Kristoforo premijų laureatas kompozitorius Algirdas Martinaitis, nuolat intriguojantis netikėtais muzikiniais siužetais, intelektualinės minties vingiais, nenoriai kalbantis apie savo kūrybos metodus ir tik kartkartėmis su sveika ironija apibūdinantis juos kaip “rašymą iš rankos”…

Remiantis M. Gordono citata, sunku būtų nuspręsti, kokia gi procentinė publikos dalis atiteko kiekvienam iš šių autorių. Savo ruožtu, projekto sėkmę lėmė ir kitos aplinkybės – tradicija tapę teminiai kamerinio ansamblio “Vilniaus Arsenalas” pasirodymai, savo profesionalumo ir neišsenkančių idėjų dėka niekuomet nestokojo publikos dėmesio.

Ši “jungtinė auditorija”, tądien kartu išgyveno kūrybinį virsmą, aktyviai plojo, emocionaliai reagavo. Tik vienas jų nepriklausė niekam. Atsistojo ir išėjo… - beliko spėlioti – ar tai atviras kaltinimas “makjavelizmu” kultūroje, ar tai buitinių aplinkybių įtakotas veiksmas? Rezervinė versija – vieno iš autorių, gerai išmanančių teatrinį meną, statistas… Tai šmėkštelėjo tik akimirką…, nes dėmesį kaustė ne tik meniniai garsai, bet ir netikėtas scenos vyksmas: kamerinės muzikos ansamblio “Vilniaus arsenalas” įkūrėjas ir jo dalyvis altininkas Rolandas Romoslauskas, kelis pastaruosius dešimtmečius kasdien grojantis simfoninę muziką ir nuolat atgaivos ieškantis kamerinėje muzikoje, čia galėjo pasijusti dar ir batsiuviu, o kolega – puikiai žinomas pianistas Sergejus Okruško - dailide.
Pasak autoriaus Algirdo Martinaičio, “ AMBER LIFE PROVINCIJOS MELODIJA susieta su mitine “auksinio gyvenimo” provincija, kurioje džiazuodami puikiai sutaria Ivesas, Stravinskis, Gottschalkas, Brubeckas, o džiazas įgauna įvairius profesionalumo atšvaitus ir savo prigimtimi nedaug tenutolsta nuo namų muzikavimo, batų taisymo, meškeriojimo, pasidainavimų…” Šis aiškinamasis tekstas, lengvai galintis įžiebti giminių nesantarvę, pasaulinį karą, išprovokuoti maištą, dvasinę neapykantą kitatikiams, tapo žinomas tik tiems, kurie išstudijavo koncertui skirtą lankstinuką ir savo akimis matė scenoje įvykusį aktą, kuomet tapytojo A. Griškevičiaus paveikslas “Europa ant jaučio” simboliškai uždengė scenos gilumoje kabantį XVII a. gobeleną “Panas ir Siringa”, priklausantį mitologinių verdiūrų serijai, vaizduojančiai Ovidijaus “Metamorfozių” siužetus. Jis taip pat neapvertė aukštyn kojom teorijos, kuri teigia “kur baigiasi žodžiai, prasideda muzika”… Pats kompozitorius patvirtino, jog šis ir kiti jo kūriniai, priklausantys “Blogai temperuotos muzikos” ciklui (“Bičių žmogus”, “Jautis Europoje”, “Capricio sūnui palaidūnui sugrįžus”) savo muzikine kalba išlieka giminingi anksčiau poetiškai ir skausmingai nostalgiška meditacine garsų kalba parašytiems (“Gamtos ciklo”, “Pradžios ir Pabaigos knygoms”) ir pagal tam tikrą lyginimo tipologiją skiriasi tik tematizmu. Karnavalinis sarkazmas, erotinės fantazijos, netikėtai atsiskleidę pastarojo meto A. Martinaičio kūryboje turi tiesioginių sąsajų su karnavaline Rable, Dostojevskio literatūra.

 
 
 

“Gyvenime būna visokių istorijų- ir juokingų, ir graudžiai juokingų, ir tragikomiškų, bet galima ir pačiam tokias kurti bei modeliuoti”, – kalbėjo premjerinio kūrinio “Trečias greitasis arba Glinkos ir Nemirovičiaus-Dančenkos kelionė traukiniu iš Sankt Peterburgo į Maskvą” autorius Vidmantas Bartulis. Šis sprendimas pralinksmino daugelį gerai jo kūrybą pažįstančių klausytojų, kurie pripratę ir prie intravertiškų, elegiškų, minimalistine maniera parašytų ankstyvesnio laikotarpio kūrinių, ir prie pastarųjų metų drąsių jo “meninės alchemijos” eksperimentų. Autorius prisipažįsta, jog “užkrovė didžiulę interpretacinę naštą atlikėjams”. Kūrinyje yra techniškai sunkiai įgyvendinamų vietų, kurias repeticijų metu jis bandė šiek tiek palengvinti. “Čia galima ir kiaulystę padaryti, bet jie (atlikėjai) turi to nežinoti, - suokalbiškai pasakoja autorius ir džiaugdamasis kūrybiniu rezultatu priduria, - “jie viska “išsrebia” ir garbingai išplaukia”.

Šis Kamerinės muzikos ansamblio “Vilniaus arsenalas” koncertas buvo puiki proga dar kartą pasvarstyti apie lietuvių muzikinės kultūros propagavimą, kūrinių ilgaamžiškumą, apie nuolatines glaudesnio dialogo su klausytojais paieškas, apie kūrinių įsigijimą, kūrėjų vertybinę orientaciją šiuo visuomeninių permainų laikotarpiu.

“Vienas iš mano kūrybos tikslų – daryti taip, kad mano muzika nebūtų vienkartinė, kad būtų bent tris kartus pagrota. Taip ir yra, - kalbėjo prof. Teisutis Makačinas, pridurdamas, jog “Trys šokiai”, kurie buvo atlikti daugiau nei 400 kartų, tebegrojami ir šiandien. Populiarūs vargonų muzikos kūriniai. Pirmoji sonata turėjo 9 atlikėjus. Kas gi dar Lietuvoje gali tuo pasigirti? Kalbant apie šio vakaro premjerą altui ir fortepijonui “Krintanti žvaigždė”, norėtųsi tikėti, kad šis kūrinys patiks klausytojams, gal ilgainiui atsiras ir kitos versijos, pavyzdžiui smuikui su fortepijonu”, džiaugiasi autorius, galėjęs puikių atlikėjų dėka vėl smagiai pasinerti į tango stichiją.

 
 
 

Pastarojo meto permainos muzikos kūrėjus įtakojo skirtingai. Štai prof. T.Makačinas jas vertina teigiamai, bet pastebi, jog “vėluoja teisinė bazė. Mūsų visuomenėje dar nežengta visa eilė žingsnių, ką Europa, į kurią mes patekome, jau seniai turi ir gyvena. Kai kurie mūsų kūrėjai sako, jog jų muzikos niekam nereikia. Vadinasi, jie neranda tų durų. Jaunimas tai randa, o jie neranda. Kūrinys tapo komercine preke – koks jis bebūtų ar tai modernus ar ne, - tam reikalingas marketingas. Vieni tuo gali pasirūpinti patys, o kiti ne, ir visur Europoj taip yra. Kažkas turi padaryti tą reklaminę dalį. Čia yra problema, bet dabar Kompozitorių sąjungoje, ko gero, bus žengtas žingsnis, kuris išspręs kūrybinio marketingo problemas”.

Kažkada išsakyta garsioji A.Martinaičio frazė “…ir aš panašiu metu spėjau tapti muzikine auka” šiandiena skamba stoiškai tvirtai. Jis sako:”mėgstu rašyti. Šiandieną yra virš 20 parašytų kūrinių, kurie atlikti ir vis dar atliekami daugybę kartų, nors jų dar niekas neįsigijo, tačiau muzika skamba”.

“Ne veltui sakoma, -prisimena pianistas Sergejus Okruško, -kad žmonės atranda vieni kitus”. “Vilniaus arsenalo” nuolat atliekami A. Martinaičio kūriniai “Kelias ir keleivis” bei “Anabasis”, T.Makačino Noktiurnas ir Scerco, F. Latėno “Pasadoblis”, V. Bartulio opusai, o taip pat E. Balsio ir A. Šenderovo aranžuotės – įsimintinas sąlytis su elitine šiuolaikine muzika.

“Kūrinio likimas priklauso nuo to, į kokių atlikėjų rankas jis patenka, - pritaria jam altininkas Rolandas Romoslauskas, kameriniame ansamblyje “Vilniaus arsenalas”įvedęs tradiciją nuolat publikai pristatyti lietuviškas premjeras. Nors, pasak jo, “toks kelias ne rožėmis klotas ir dažnai tokio pobūdžio iniciatyvos kūrinių įsigijimo mechanizme lieka nepastebėtos ar net sąmoningai ignoruojamos”, jis dėkingas autoriams už kūrybinį bendradarbiavimą, turtinant alto muzikos repertuarą, atliekant daug energijos reikalaujantį švietėjišką darbą ir į perspektyvą žvelgia optimistiškai, tikėdamas, jog ateitis tinkamai pakorguos naujų kūrinių įsigyjimo prioritetus.

 
 
 



© 2013 Radijo stotis A2® e-sprendimas: IDILES